Kalbant apie Hemingvėjaus „Senis ir jūra“, yra įmanomi tik du scenarijai. Pirmasis – teoriškai jūs
ją perskaitysite ir tai jums tebus nuobodus pasakojimas apie senį žveją ir jo kovą su žuvimi ir
rykliais. Žinoma, jūs susižavėsit Hemingvėjaus rašymo stiliumi (kitaip ir būti negali), bet visa
kita jums nepaliks įspūdžio. Knyga jums neatvers ypatingos šerdies (o gal didelės širdies?), o
tikrasis pasakojimas bus neprieinamas. Žinoma, jūs pažymėsite ją „Goodreads“ programėlėje
kaip perskaitytą Knygą ir duosite 2 arba 3 žvaigždučių įvertinimą. Antrasis scenarijus – sėsite į
laivelį ir išplauksite toli toli į jūrą gaudyti savosios žuvies. Kiekvienas Knygos žodis įsigers į
jūsų odą ir užpildys jūsų vidų. Jums atsivers Knygos šerdis ir apipils jus dovanomis. Jūs
susitapatinsite su seniu Santjegu ir pasieksite tikrąjį Knygos pasakojimą, kurį ne perskaitysite,
bet, tikrąja šio žodžio prasme, išgyvensite. Iš šios žvejybos jūs grįšite su lyno paliktais randais ant
rankų, saulės nudegintu veidu, siaubingai skaudančiais pečiais, jums nebus likę jėgų nueiti iki
lovos, bet užtikrinu, kad grįšite pasikeitę ir jums nekils nė mažiausių abejonių, kad ši mažylė yra
tikrų tikriausias šedevras.

Apžvalgos autorius Žilvinas Gečiauskas @zilvinasgeciauskas