,,Tai didelių vertybių ieškančios, abejojančios ir besikankinančios sielos istorija. Joje įrašytas žmoniškumo, ramybės, gėrio ilgesys, trapi meilė žemei ir gyvenimui…” – taip apie jauniausią literatūros klasiką ir anapilin per anksti iškeliavusį poeatą Vytautą Mačernį atsiliepia literatūros kritikas Vytautas Kubilius.
Iš tiesų intelektualiosios poezijos rašytojas buvo išskirtinė asmenybė. Vytautas Mačernis turėjo ryškią filosofinio mąstymo dovaną, stiprų intelektą, gilaus įžvelgimo jėgą ir susikaupimo rimtį. Save poetas dažnai vadindavo svajotoju. Kartais jį aplankydavo keisti regėjimai – tas akimirkas poetas labiausiai brangino: „Vizijos – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu“. Mačernis dar gimnazijos laikais išsiskyrė savo rimtumu, nuolat būdavo į kažką įsigilinęs ar paskendęs savo paties apmąstymuose. ,,Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas“, – rašė jis laiške gimnazijos draugei. Vytautas Mačernis buvo be galo jautri asmenybė, visą trumpą savo gyvenimą jis paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui. Be kūrybos Vytautas neįsivaizdavo savo gyvenimo, nes tik ja poetas iš tiesų gyvena. „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose“, – teigė literatūros klasikas.
Poeto kūryba – didelių vertybių, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezijoje dažnai vyrauja niūri nuotaika, tamsios spalvos ir pasaulio atšiaurumo tema. Vytautas Mačernis yra ne kartą teigęs, kad poezija turi būti kelianti, žmogaus žingsnius palengvinanti, o norint tokią poeziją rašyti reikia amžinai degti ir liepsnoti. Poetas tikėjo, kad būties prasmės suvokimas gali padėti žmonėms išsilaikyti pasaulinių katastrofų laikais, kad ypatinga poeto misija – atverti būties tiesas: „Gyvenimas – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatoje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų“.
Straipsnio autorė @siiinkeee