Menininkės, kurios per daugelį metų tapo itin svarbia Japonijos tradicijų dalimi. Geišos – tai asmenybės, pašventusios savo gyvenimą menui.

Manau, jog itin svarbu pabrėžti tai, jog dažnai galima susidurti su gan klaidingu požiūriu, pasak kurio žodis „geiša“ – tai tik kitoks išsireiškimas apibūdinti Japonijoje prostitucija užsiiminėjančiai moteriai. Įdomu, jog pačioje pradžioje geišos buvo net ne moterys, o vyrai! O išvertus iš japonų kalbos „geiša“ reiškia menininkė/-as, žmogus, užsiimantis menais („gei“ – menas, „sha“ – žmogus, kuris (kažką) daro).

Geišos bene visą karjeros laikotarpį praleidžia lavindamos meninius gabumus specialiose mokyklose. Yra išskiriamos dvejų tipų geišos, kurios tarpusavyje skiriasi amžiumi bei laiku, kurį praleido dirbdamos. Pirmasis tipas – maiko. Maiko yra mergina (iki 20 m.), kuri dar tik siekia tapti geiša. Antrasis tipas – geiko arba tiesiog geiša. Tai – moteris, kuriai jau daugiau nei dvidešimt metų. Įprasta laikyti, kad taip vadinamos pilnateisės geišos. Nepaisant to, tiek maiko, tiek geiko bet kuriuo atveju visą savo gyvenimą praleidžia toliau mokydamosi groti muzikos instrumentais, lankydamos tradicinių šokių, dainavimo pamokas, gilindamos žinias apie poeziją bei arbatos ritualo pateikimo ceremoniją.

Pirmoji mano pažintis su geišomis įvyko peržiūrėjus filmą „Geišos išpažintis“, kuris buvo pastatytas pagal Arthur Golden 1998-aisiais išleistą romaną “Memoirs of a Geisha“. Pripažinkime, vienas pirmųjų dalykų, kurį pastebime, išvydę geišos nuotrauką ar iliustraciją, – akį traukiantis, akinančiu baltumu pasižymintis makiažas. Taigi kodėl gi nepasigilinus į geišų įvaizdžio ypatumus šiek tiek detaliau?

Trumpai tariant, tradicinis šių menininkių įvaizdis yra baltas makiažo pagrindas, raudoni lūpų dažai bei juodi apvadai apie akis.

Prieš padengiant biustą baltu pagrindu, yra naudojamas „bintsuke-abura“ aliejus, kurio funkcija – pristabdyti porų kimšimąsi, kuomet oda padengiama makiažo pagrindu. Taip pat šis aliejus stabdo prakaitavimą, kuris, pripažinkime, nesunkiai gali sugadinti visą geišų grimą.

Sekantis žingsnis – baltumu tviskančio makiažo pagrindo panaudojimas. Įdomu tai, kad anksčiau jis buvo gaminamas iš itin kenksmingo švino, kartais – iš jūros kriauklių. Kita vertus – dabar tai jau praeityje. Šiais laikais šio pagrindo, vadinamo „oshiroi“, gamybai naudojamas krakmolas arba ryžių milteliai. Prieš tepant ant odos, ši masė yra sumaišoma su vandeniu, o „tapybos“ procedūrai naudojamas specialus medinis (dažniausiai bambukinis) teptukas, su, išskirtinai, ožkos kailio šereliais. „Oshiroi“ naudojamas padengti tiek veidui, tiek krūtinei, tiek kaklui bei sprandui. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog ant maiko sprando galima išvysti „W“ raidės formos nuogos odos lopinėlį, o ant geišų – „V“. Taigi, šių menininkių oda biusto dalyje makiažu nedengiama tik iš nugaros – sprando viršuje – ir šiek tiek veido šonuose (prie ausų). Kartais mažas lopinėlis paliekamas ir kaktos viršuje, prie plaukų. Viena pagrindinių to priežasčių yra ta, jog norima sukurti kaukės dėvėjimo įspūdį.

Antakių ir akių paryškinimui naudojama anglis arba šiuolaikinės kosmetikos priemonės. Praeityje kai kurios geišos tam, jog palengvintų dažymosi procedūrą, nuspręsdavo paprasčiausiai pašalinti antakių plaukelius ir juodai nusipiešdavo juos itin tiesius bei šiek tiek aukščiau, nei augo natūralūs. Kalbant apie makiažą, šiomis dienomis juodai nudažomi tik antakiai ir akių kampučiai. Verta atkreipti dėmesį, jog maiko taip pat naudoja raudonus dažus antakiams bei akių kraštams apvesti. Ši detalė itin svarbi tam, jog būtų galima atskirti maiko nuo tikros geišos statusą turinčios moters.

Dar viena itin svarbi geišų įvaizdžio detalė – raudonos lūpos. Priklausomai nuo to, kaip jos yra dažomos, galima atskirti, ar tai geiko, ar maiko. Įdomu ir tai, jog tik pilnavertė geiša turi teisę pasidažyti tiek apatinę, tiek viršutinę lūpas – maiko dažosi tik apatinę lūpą ir nedidelę dalį viršutinės. Kita vertus, lūpų dažymasis vakarietišku stiliumi tiek geiko, tiek maiko yra svetimas, kadangi jų tikslas – sukurti žiedo pumpuro įspūdį. Taigi panašu, jog japonų santykis su gamta pasireiškia net ir geišų įvaizdyje!

Prisipažinsiu, ilgą laiką maniau, jog kiekviena geiša viešumoje privalo rodytis tik su makiažu. Pasirodo, tai netiesa. Po trejų metų buvimo maiko, merginos makiažas tampa subtilesnis, o peržengus 30 m. slenkstį, tradicinis makiažas reikalingas tik oficialiems renginiams ar ypatingiems pasirodymams. Tiesa, net ir tuomet joms nebūtina išbūti su makiažu visą renginio laiką.

Geišų istorija bei pati veikla – itin svarbi Japonijos kultūros dalis. Derėtų nepamiršti, jog jos – ne tik ilgaamžių tradicijų, bet ir meno pasaulio puoselėtojos. Deja, laikams keičiantis vis mažiau jaunų merginų nori prisijungti į geišų gretas. Viena to priežasčių – besikeičiančios vertybės, noras kopti karjeros laiptais. Kita, manau, taip pat svarbi priežastis – finansai. Juk už visas muzikos, šokių ir kitų veiklų pamokas geišoms tenka susimokėti pačioms, o būnant jauno amžiaus tam itin daug įtakos turi ir šeimos finansinė situacija bei, vėlgi, vertybės ir lūkesčiai. Viskam keičiantis belieka tik viltis, jog geišos gyvuos dar ilgą laiką.