Žiūrovai – tai tie individai, kurie valandą prieš spektaklį trypčioja tikrinant bilietus ir ruošiasi užimti vietas auditorijoje. Tai tie žmonės, kuriuos į teatrą atveda visiškai skirtingos istorijos ir norai. Vieni jų ateina norėdami prasiblaškyti, pabėgti nuo gyvenimo rutinos, pamatyti ką nors naujo ar prisiminti jau seniai pamirštą istoriją. Kitus į teatrą atveda sielvartas, noras pagaliau surasti prieglobstį savo sielai ir būti suprastam bei išgirstam. Visi jie ateina skirtingais keliais, tačiau siekdami vieno tikslo – surasti tai, kas galėtų padėti išgyventi dar vieną dieną šiame pasaulyje.

Spektaklis – tai paslaptinga kelionė į teatro pasaulį, kuriame susipina magija ir kasdienybė, realybė ir mistika, tikrovė ir iliuzija, melas ir tiesa, gyvenimas ir mirtis. Teatras – butaforijos, kartoninių pilių, netikrų peizažų, lėlių ir kaukių karalystė. Tai saugus prieglobstis nuo gyvenimo kataklizmų, bombardavimų ir revoliucijų. Teatras – tamsos labirintai, kuriame klaidžioja personažų šešėliai, laukdami kito įsikūnijimo, tai erdvė, kuri meilei, nusikaltimui, karui suteikia poetinę būseną. Teatras – tai, kas vilioja, gąsdina, kelia nuobodulį. Tai peilis, iki pusės panardintas į sapną, bet skrodžiantis iki pat būties gelmių. Štai taip aš apibūdinčiau Nacionalinį Kauno dramos teatrą – vietą, kur spektakliai visada turi gilią prasmę ir žinutę žiūrovui. Vienas tokių spektaklių, kuris ne tik priverčia žiūrovą sugrįžti į praeitį, bet ir skatina jį susimąstyti apie nutylėtą tiesą, išgirsti sąžinės balsą viduje ir pagaliau pripažinti savo kaltę yra „GETAS“.

Iš tikrųjų sunku vienareikšmiškai įvertinti Gintaro Varno spektaklį „GETAS“. Čia  romantika susipina su ironija ir žiaurumu, praeitis su dabartimi. Žiūrovui nėra lengva susitapatinti su herojais, kai ironija parodo tikrąjį šių dienų veidą, požiūrį į žydus ir jų kultūrą. Gete vyrauja aktorių optimizmas, kuris teikia vilties ir džiaugsmo bei parodo, kad niūrioje kasdienybėje yra vietos meilei. Viso spektaklio metu tarp žiūrovų ir pasirodymo yra nematoma širma, kuri žiūrovui taip ir neleidžia iki galo prisiliesti prie spektaklio. Atrodo, kad juos skiria tam tikra riba, neleidžianti žiūrovui iki galo tapti spektaklio dalimi. Tačiau šis spektaklis išbando žiūrovą psichologiškai, užduoda retorinius klausimus, kuriuos norint atsakyti pirmiausia turi būti atviras su savimi. Pavyzdžiui, pirmoje spektaklio dalyje, kurioje personažas Jakobas skaičiuoja žydų vaikus, kurie turi mirti, jis prieina prie vieno iš žiūrovo ir klausia jo, ar įmanoma likti žmogumi po to, ką padarei. Šioje vietoje spektaklis tarsi nebyliai kviečia žiūrovą atsistoti į teisėjo vietą ir pasirinkti, ar nuteisti žmogų, kuris siunčia vaikus į mirtį, ar išteisinti jo poelgį dėl istorinių aplinkybių įtakos. Taigi, žiūrovas yra priverstas pirmiausia atsakyti taip, kad neprieštarautų savo moralinėms vertybėms. Spektaklio tikslas yra pasakoti žmonėms istoriją, kuri priverstų juos pažvelgti į praeitį ir susimąstyti. Užduodamas psichologiškai sunkius klausimus žiūrovui, režisierius tikisi palikti žymę jų atmintyje, kuri vėliau primintų žmogui apie jo moralinius pamatus ir apie tai, kad žmonės negali teisti vieni kitų.

Ko gero, nesunku sutikti, kad žiūrovų dalyvavimas ir jų išbandymas teatrinėje veikloje yra ne tik sudėtingas, bet ir labai įdomus bei naudingas procesas. Per tam tikrą spektaklio sukurtą ribą žiūrovai gali būti išbandomi užduodant psichologiškai sunkius klausimus, priverčiant susimąstyti apie savo kaip žmogaus moralines vertybes ir poelgius. Teatras spektaklio pagalba dovanoja žmogui galimybę atsiverti pokalbiui su savimi, kuriam mes taip dažnai nerandam laiko. Tad kviečiu tave į teatrą dialogui su savimi…

Straipsnio autorė @siiinkeee
Iliustracijos autorė @evelina.jasinskaite