1907-ųjų metų rudenį įsisžiebė stipri dviejų žmonių meilė, tikra ir beprotiškai graži. Pradedančioji literatė Sofija Kymantaitė, daili dvidešimt vienerių metų žemaitė, Vilniuje vykusiame Vinco Kudirkos 50-mečio minėjime sutiko vienuolika metų vyresnį, talentingą, tačiau dar visuomenės nepripažintą kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Šventės metu prisėdęs ir užkalbinęs Sofiją Kymantaitę, M. K. Čiurlionis užmezgė negrįžtamą ryšį, kuris vėliau tik stiprėjo ir augo.

Sofija dėl savo žavesio visuomet sulaukdavo dėmesio iš vyrų, tačiau jai buvo įdomus tik vienas Čiurlionis. Sofija jį išmokė lietuvių kalbos ir įskiepijo didelę meilę savo tėvynei, o M. K. Čiurlionis pirmaisiais pažinties metais su Sofija ėmė daugiau ir brandžiau kurti, aktyviai dalyvavo visuomeninėse veiklose. Jųdviejų santykiai buvo lygiaverčiai ir tikri, jie kartu žengdavo per džiaugsmus ir vargus bei palaikė vienas kitą visose gyvenimo situacijose. Nepaisant finansinio nepritekliaus ir psichologinių M. K. Čiurlionio problemų, Sofija Kymantaitė neišsižadėjo meilės. 1909 metais jie susituokė, o kitais metais jiems gimė dukra Danutė, tačiau jos Čiurlionis jau nebepamatė, nes mirė sanatorijoje susirgęs plaučių uždegimu.

Mirus M. K. Čiurlioniui Sofija nepasidavė ir kabinosi į gyvenimą kaip įmanydama, dalyvavo daugumoje visuomeninių veiklų ir stengėsi išsaugoti savo vyro kūrybinį palikimą. Sofija Kymantaitė daugiau taip ir neištekėjo.

Straipsnio autorė: Kamilė Daukantaitė