Kūryba, kurioje neįmanoma nepajusti autorės patirto skausmo. Veikalai, kurie savo išskirtinumu užsitarnavo tvirtą vietą anglų literatūros klasikos sąraše. Tikriausiai retas nėra girdėjęs ko nors apie romaną „Džeinė Eir“. Jo autorė Šarlotė Brontė – trečioji iš šešių Brontė šeimos vaikų, kartu su dar dvejomis seserimis bei broliu anksti pajutę turintys talentą žodžiais tapyti istorijas. Šarlotė šio pasaulio šviesą išvydo 1816 m. balandžio 21 d., tačiau tolimesnis gyvenimas, deja, toks šviesus nebuvo. Pasidomėjus šios asmenybės biografija, taip ir norisi jos paveikslą nutapyti pačiomis giliausiomis liūdesio spalvomis. Būdama penkerių būsima klasikė neteko mamos, o netrukus tuberkuliozė pasiglemžė ir dvejų dar mokyklinio amžiaus seserų gyvybes. Su likusiomis seserimis bei broliu Šarlotė Brontė įniko į knygas, daug
dėmesio skyrė rašymui. Žinoma, jog visos trys seserys (Šarlotė, Emilė ir Anė) savo kūrybą viešino „Brolių Belų“ slapyvardžiu – pasak seserų todėl, jog nenorėjo, kad būtų žinoma, jog jos moterys, kadangi jų rašymo stilius ir išsakytos mintys neatitiko tų laikų „moteriškumo“. Jos buvo įsitikinusios, kad į moteris rašytojas bus žiūrima su išankstiniu nusistatymu. Nors pirmuosius veikalus Šarlotė išleido prisidengdama Kurerio Belo vardu, žymiausią savo kūrinį „Džeinė Eir“ rašytoja parašė nebeslėpdama tikrojo vardo.

Nors moteris dirbo ir mokytoja vienoje Anglijos mokyklų, ir guvernante, vėliau įsidarbino privačioje mokykloje Briuselyje, o laikui bėgant sulaukė ir literatūrinio pripažinimo, negailestingi gyvenimo smūgiai nenustojo jos kankinę. Anglų klasikė neteko savo likusių seserų bei brolio Branvelio. Likusi kartu su tėvu, moteris netrukus prarado ir jį. Ištekėjus už tėvo padėjėjo, nėštumo metu užgeso ir pačios rašytojos bei jos negimusio vaikelio gyvybė.

Tačiau, nepaisant visų niūrių šešėlių, Šarlotės žvaigždė amžiams įsižiebė pasaulioliteratūros klasikos žvaigždyne ir vargu, ar kada užges.

Straipsnio autorė @gday_light