Pasakojimas apie žmones ir meilę – taip trumpai galima apibūdinti nemažą dalį literatūros kūrinių ar filmų. Šiomis sąvokomis galima pristatyti ir Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“, kuri pasaulį išvydo 1972-aisiais, tačiau vargu, ar tokio apibūdinimo pakanka. Nors nuo šio kūrinio pasirodymo praėjo jau penki dešimtmečiai, jis vis dar laikomas lietuvių literatūros klasika, kuria remiantis 1977 m. išleista ir Arūno Žebriūno režisuota tokio pat pavadinimo ekranizacija. Taigi kviečiame kartu apžvelgti šiuos praėjusio amžiaus darbus, neprarandančius vertės iki šių dienų.
Tiek skaitant knygą, tiek žiūrint filmą išryškėja pagrindinis „Riešutų duonos“ veikėjas – Andrius Šatas, iš kurio perspektyvos ir perteikiama visa istorija. Ar jis kažkuo ypatingas? Super galių jis tikrai neturi, o ir šeima turtuose nesimaudo. Bet jau nuo pirmųjų kūrinio akimirkų galima pastebėti jo paprastumą, o verčiant puslapius tolyn – geraširdiškumą, gebėjimą ginti savas vertybes. Vargu, ar šios savybės buvo įskiepytos tėvų. Deja, Šatų šeimos tarpusavio santykiai kartais gali priminti sutrūkinėjusį tinklą, kurio vientisumą bando išlaikyti tik vienturtis sūnus – minėtasis Andrius. Nesavanaudiškumo, panašu, jaunuolį išmokė senelis, kuris, nepaisant savo geros širdies, atrodo, neretai buvo tarsi antraplanis veikėjas. O ir apysakos autorius siužete ilgai jo nekankino: anūkui net nepalietus paauglystės slenksčio, senjoras Šatas iškeliavo į dausas, taip palikdamas Žemėje artimųjų nuolatinius nesutarimus.
Kalbant apie Šatus, neišvengiamai tenka užsiminti ir apie Kaminskus. Šios dvi kaimynystėje gyvenančios šeimos, rodos, visada randa priežasčių net menkiausiems konfliktams. Taigi, šiame nuolat verdančių nesantaikų katile gimė ir Andrius su Liuka. Tiesa, skirtingose barikadų pusėse. Pradžioje, skaitant S. Šaltenio apysaką, gali susidaryti įspūdis, kad šie jaunuoliai, kaip ir jų šeimos, buvo priešiški vieni kitų atžvilgiu jau nuo vaikystės. Tarp Andriaus ir Liukos įtampą atskleidžia reikšinga detalė: Andriaus Šato nuolat kartojamas šiurkštus epitetas „ragana“, kuriuo jis vadina Liuką Kaminskaitę. Tačiau tarp jaunuolių įvyksta esminis pokytis: Andrius pripažįsta, kad jo elgesys (merginos erzinimas) tebuvo tik vaidyba. Šį pasikeitimą įprasmina Andriaus šmaikštus apibūdinimas, jog Liuka „irgi žmogus“.
Palengva ir merginos jausmai A. Šatui tampa atviresni, Liuka nusprendžia nebeslėpti savo simpatijos. Tačiau net ir jaunuolių tarpusavio ryšio metamorfozė nepagerina jų šeimų santykių. Bent jau žvelgiant į Kaminskaitės tėvą, tampa akivaizdu, kad jo priešiškumas Šatams, o šį kartą – ir Andriui, netgi padidėja. Kaminskas, pasižymintis nemaloniu, valdingu charakteriu griežtai nepritaria jaunuolių draugystei. Gaila, tačiau šis nepritarimas vis tik apsunkina Andriaus bei Liukos santykius, galiausiai fiziškai juos atskirdamas.
Nėra didelio skirtumo, ar skaitysite knygą, ar žiūrėsite ekranizaciją, abiem atvejais pastebėsite, kad Kaminskai ir Šatai – tai tiesiog šeimos su savomis dramomis. Tikėtina, kad būtent iš kiekvienos šeimos (atskirai) tėvų nesantaikos atsiranda ir išoriniai konfliktai. Įtariamos (ir pasitvirtinusios) išdavystės, atšalę romantiniai jausmai paveikia vyresniųjų bendravimą su jaunuoliais. Neišvengiamai pasidaro liūdna suvokus, kad patižę tėvų santykiai trukdo vystytis ir jų vaikų asmeninei laimei. Nors „Riešutų duona“ – kūrinys neturintis aiškios pabaigos, tačiau kartais gal ir gerai pačiam skaitytojui leisti susikurti savas interpretacijas, remiantis asmeninėmis patirtimis ar tam tikromis šiuo metu vykstančiomis situacijomis.
Šis Sauliaus Šaltenio kūrinys – ne tik pasakojimas apie paauglių pirmuosius romantinius santykius. Kadangi tai apysaka, gimusi laikais, kai Lietuva buvo vadinama Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika, rašytojas šį pasakojimą išmoningai pasitelkė kaip netiesioginį maištą prieš tuometinę valdžią. Vienas geriausių to pavyzdžių – prasiskleidę Andriaus ir Liukos jausmai, kurie tapo žinomi ir Kaminskui. Šie romantiniai santykiai gali būti prilyginami SSRS laikų Lietuvos gyventojų maištui prieš nusistovėjusias normas, troškimą išsilaisvinti iš cenzūros ir būti savimi.
Tikėtina, kad kai kurie mano, jog šis kūrinys nuobodus ar sunkiai skaitomas. Išties, „Riešutų duonoje“ nerasite daug veiksmo, o tekstas vietomis gali atrodyti kaip painiava. Žiūrėdami filmą (jei skaitėte apysaką) kartais nejučia galite pyktelėti, jog tai neatitinka originalo. Šioje vietoje svarbu paminėti, kad „neatitikimai“ buvo sukurti paties Sauliaus Šaltenio, kadangi jis – šio filmo scenarijaus autoriaus. Taigi, „Riešutų duona“ – meninis kūrinys, kuriame galime atrasti ir dalelę savęs.