Haruki Murakami Knygoje „Kafka pakrantėje“ kalbėjo apie metafizinę, simbolinę audrą, kuri skausmingai raižo mūsų kūną ir sielą lyg tūkstantis skustuvų, kuri priverčia mus kraujuoti ir semti kraują rankomis, ir kuriai pasibaigus nežinome, kaip ją sugebėjome išgyventi. Tik dėl vieno dalyko galime neabejoti – kad niekada nebebūsime tokie, kokie buvome prieš papuldami į ją. Tokia ir Jurgos „Ragana ir lietus” – nuplėšianti mūsų kaukes, rūbus, odą, kol liekame tokie, kokie esame iš tiesų: tobuli ir netobuli, nuodėmingi ir šventi, geri ir blogi, mylintys ir nemylintys, neteisingi ir teisingi, švelnūs ir žiaurūs.

„Jaučiuosi, tarsi būtų nudirta mano oda ir visas kūnas kraujuotų prisiminimais”, – ir, patikėkit, Jurga tikrai priverčia jus kraujuoti prisiminimais apie neįmanomą meilę, meilę, kuri neturi jokios ateities, nepritapimą prie visuomenės, vaikystės ir paauglystės traumas.

Nors „Ragana ir lietus“ man buvo tik antroji perskaityta Ivanauskaitės Knyga, to užteko, kad ji taptų viena didžiausių literatūrinių meilių dėl savo drąsaus atvirumo, nebijant užgauti jautriausių mūsų visuomenės nervų, dėl to tokio artimo jos keistumo, dėl jos neeilinio talento suteikti gyvybę Knygos veikėjams ir dėl jos tekstuose esančio emocinio užtaiso (tiesa, dėl to emocinio užtaiso daliai žmonių Ivanauskaitės kūryba gali būti sunkiai įkandamas riešutas). 1993 metais „Ragana ir lietus“ buvo šokiruojanti, žeidžianti ir griaunanti visas lietuviškos literatūros normas, todėl net porą savaičių ją įsigyti buvo galima tik sekso parduotuvėse. 2020 metais „Ragana ir lietus“ galbūt nėra nei šokiruojanti, nei laužanti kokias nors normas, bet, mano nuomone, šiais laikais ji žymiai stipriau užkliudytų širšių lizdą, nei tai padarė 1993-iasiais.

Apžvalgos ir fotografijos autorius Žilvinas Gečiauskas @zilvinasgeciauskas