Lietuvos teatro scenoje yra galimybė išvysti daugybę nuolat evoliucionuojančių ir gan skirtingų žanrų spektaklius. Teatro pasaulis, kurio ryškiausios žvaigždės – dramos, operetės ir operos – visada pasiruošęs suteikti pilnaverčius poreikius jo mylėtojams. Nepaneigiama tiesa – teatro pasaulis yra spalvingas, tačiau jo nuošalyje vis dar paliktas miuziklas. Dažnai šį žanrą nūdienos visuomenė vadina vulgaria Brodvėjaus kultūra – visiškai svetima… Tačiau miuziklas savyje talpina kur kas daugiau elementų. Miuziklo istoriją, būdingus bruožus ir jo gyvavimą Lietuvoje aptarsime šiame įraše.

Miuziklas – muzikos žanras, beveik niekuo nesiskiriantis nuo šiuolaikinių muzikinių filmų ar roko operų, kur siužetas bei muzika yra pramoginio ir estradinio pobūdžio, dažnai šokama. Jo pagrindiniai susiformavimo židiniai – JAV ir Didžioji Britanija. Miuziklas vystėsi kaip liberalesnė ir ne tokia formali operos atšaka, visuomet buvusi atviresnė ir arčiau žiūrovo. Jo vystymuisi didelę poveikį turėjo šiuolaikinės muzikos, šokio, šiuolaikinio teatro vystymosi tendencijos – atsirado roko ir pop miuziklai. O vokalo ir šokio pagalba buvo sprendžiama vis sudėtingesnė dramaturgija ir siužetiniai vingiai…

XX a. pabaigoje Brodvėjuje įvyko pasaulinis miuziklo „lūžis“ – sėkmės sulaukė ir Australijos, Kanados bei Pietų Afrikos Respublikos miuziklai. Nuo jų neatsiliko ir tokios Vakarų Europos kultūros atstovės kaip Vokietija, Prancūzija, Austrija, Čekija bei Ispanija. Azijos šalyse miuziklui įtakos turėjo vietinės tradicijos: Japonijoje – animė ir manga animaciniai filmai, Indijoje – Bolivudo filmai.

Anksčiau lietuviški miuziklai buvo atliekami „sung-through“ (dainuojamuoju) būdu. Dialogų buvo labai mažai, o visas siužetas pasakojamas muzikos bei vokalo pagalba kaip ir operoje. Pirmuosiuose nepriklausomos Lietuvos pastatymuose dainavo vokalo atlikėjai, operos solistai bei šoko šokėjai. Dar visai neseniai, ko gero, Lietuvoje nebuvo tokios specialybės kaip miuziklų aktorius. 

Situacija keičiasi ir pamažu Lietuvos teatruose gimsta šiuolaikinė, dabartines aktualijas žiūrovui parodanti lietuviška žanro produkcija. Jaunieji kūrėjai atsisako senesnių laikų teatro rėmų ir išdrįsta įsitraukti į miuziklų kūrimą, o atlikimo meno atstovai vis rečiau atsisako būti jų dalimi. 

Pirmuoju lietuvišku miuziklu laikytinas kompozitoriaus ir pedagogo G. Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė“, sukurtas 1976 metais. Jo siužete yra pasakojama apie tuometinio miesto žmonių gyvenimus, iškeliamos meilės ir šeimos problemos. G. Kuprevičiaus miuziklas buvo rodomas iki 1983 metų, Lietuvoje ir užsienyje suvaidintas net 185 kartus. Praėjus trims dešimtmečiams, G. Padegimas po D. Tamulevičiūtės, kuri pirmoji režisavo šį miuziklą, gavo antrąją režisieriaus rolę „Ugnies medžioklės“ miuzikle. 

Tačiau bene populiariausias lietuviškas miuziklas yra Lietuvos ir Izraelio pianisto, kompozitoriaus, džiazo muzikanto bei pedagogo V. Ganelino „Velnio nuotaka“, sukurtas pagal K. Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“. Tai –  miuziklas, užimantis ryškią poziciją kino industrijoje. Kino teatruose rodytą miuziklą lydi intriguojantis siužeto aprašymas: „Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus, angelai ima puotauti, šokti, kelia orgiją. Atsipeikėjęs Viešpats žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas, — degraduotas į velniukus, pliumpteli tiesiai į senyvo malūnininko Baltaragio kūdrą. Žmogus ir Nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis geista Marcelė, bet tai, ko dabar Baltaragis dar neturi, atiteks Pinčiukui. Baltaragiui nebuvo gaila, ko nežinojo turėsiąs, bet, gimus Jurgai, kipšas netrunka priminti sudarytą sandorį.“

Miuziklas skiriasi nuo klasikinės operos tuo, kad operai reikalingi vaidinantys atlikėjai, o miuziklui — dainuojantys aktoriai. Šiandien teatro rinka reikalauja, kad miuziklo aktorius, geriausiu atveju, valdytų visus tris kokybiškam miuziklo atlikimui reikšmingus instrumentus: dainuotų, šoktų ir vaidintų. Aktorius, tai sugebantis kontroliuoti ir šimtu procentu nerti į gautą vaidmenį, vadinamas „tripple threat“ (triguba grėsmė.) Tokiomis savybėmis pasižymintis miuziklo aktorius skiriasi nuo dramos, pantomimos ar šokių teatro aktoriaus. Atlikėjas turi būti unikalus, jog mokėtų vienu metu taisyklingai dainuoti, intensyviai šokti, pailsinti, įtempti savo raumenis bei dar vykdyti režisieriaus, muzikos vadovo ir choreografo paskirtas užduotis. Tai – aukščiausias savo kūno pažinimo ir valdymo lygmuo. 

Lietuvos teatro ir muzikos industrijai tenka kovoti su keliais paveldėtais demonais: statytų miuziklų kokybe, žanro nedideliu žinomumu, stereotipiškais žiūrovų įsitikinimais, žanro kūrėjų ir atlikėjų bei lėšų trūkumu. Lietuvos miuziklai yra greitai pamirštami; tradicijos čia neegzistuoja – tai ne mūsų dalis. Pasak kompozitoriaus ir pedagogo A. Norvaišos: „Lietuvoje nėra miuziklo žanro specialistų, kurie mokytų, dėstytų, puikiai išmanytų miuziklą ir jo subtilybes. Mes turime klasikus ir vadinamuosius „popsistus“ ir „džiazistus“. Bet miuziklo žanras yra labai specifinis. Jo vokalas ne operinis, tačiau ir ne visai atliepiantis pop muzikos manierą. Jis tartum viduriukas tarp vieno ir kito. Taigi, galbūt ši problema yra opiausia.”

Nusivylimas yra muzikinio raštingumo, išsilavinimo stokojančių žmonių priėmimas į muzikinį teatrą. Tačiau mene lietuvių tauta yra žingeidi ir daininga. Laikui bėgant didelį miuziklo kokybinį postūmį duoda šiuolaikinių technologijų vystymosi šuolis, pastatymų augimas, o tai yra žinutė – miuziklai tampa lengviau prisijaukinami ir jiems skiriama daugiau dėmesio. 

Tekstas: Diana K.

Iliustracija: @g.part