Mitai – viena iš daugelio tautosakos dalių. Nemažai kultūrų reiškiniams aiškinti į pagalbą pasitelkia mitologiją, su kuria susipažinus gali atsiverti akys, o tuo pat metu – gimti pagarba bei susižavėjimas tuo, kas iki tol atrodė paslaptinga. Šiandien kviečiame Jus leistis kelionėn į vaizduotę sužadinantį Rytų Azijos tautosakos pasaulį!
Mitas apie pabaisą Nian – vienas svarbiausių, kadangi tai susiję su didžiausiu kasmetiniu įvykiu – Pavasario švente, dažnai vadinama Kinų Naujaisias metais. Mitologijoje pasakojama, kad minėtoji pabaisa vis ateidavo į vieną kalnuose įsikūrusį kaimelį ir be gailesčio žudydavo vietos gyventojus. Taip nutikdavo kasmet, kartą per metus – visada pirmąją Naujųjų metų dieną. Pabaisai, kuri išvaizda priminė liūtą su ragais, artėjant, kaimo gyventojai visuomet bėgdavo slėptis, taip bandydami išgelbėti savo gyvybę. Tačiau po daugybės metų baimės, žmonės sumanė keliauti į kalnus ir atkeršyti pabaisai bandant ją sumedžioti. Deja, planas liko neįgyvendintas, kadangi kaime pasirodė senolis, kuris žinojo, kaip sustabdyti pasikartojančius žiaurumus. Pasak jo, pabaisa bijojo degančios medienos garso, ugnies bei raudonos spalvos. Po to, kai šią būtybę pavyko nuvaikyti pasinaudojus degančia mediena, ji daugiau niekada nebepasirodė. Nuo to laiko Rytų Azijoje, o ypač kinų bendruomenėse, Naujieji metai švenčiami itin triukšmingai, su daug fejerverkų bei raudonos spalvos – taip norima švęsti pergalę prieš kadaise grėsmę kėlusią būtybę, kuri buvo praminta Nián. Kinų kalboje šis žodis (年) reiškia „metai“.
Nors šiais laikais gan daug žinoma apie Pietų Korėjos populiariąją kultūrą, tačiau tautosaka neretai lieka pamiršta. Tiesa, derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Korėjos pusiasalio šiaurė ir pietūs kadaise buvo tiesiog Korėja. Dėl šios priežasties kultūrinis paveldas, gimęs iki 1984 m. (šalies skilimo), yra bendras.
Kalbant apie Korėjos mitologiją, viena įdomiausių būtybių – Dokkaebi 도깨비 . Šie sutvėrimai, artimi goblinams – žemaūgiams, bjaurios išvaizdos, išdykusiems padarams. Dokkaebi kilęs iš Korėjos ir tai ne visiškai atitinka mūsų įsivaizduojamo goblino paveikslo. Dažniausiai Dokkaebi apibūdinamas kaip būtybė, vilkinti ryškiaspalvius tradicinius korėjietiškus rūbus – hanbok/chosŏn-ot, ir turinti baisų, raudoną veidą, ragus. Tai, ar būtybė yra su viena ar dviem kojomis, priklauso nuo to, kuriame Korėjos regione mitai pasakojami – kiekviena vietovė turi savo versiją. Šios būtybės turi stebuklingų galių: geriems žmonėms gali padėti prisišaukti sėkmę, o blogus baudžia už nuodėmes.
Vienas populiariausių mitų – apie kalnuose gyvenusį atsiskyrėlį senolį, kuriam pavyko susidraugauti su Dokkaebi. Padaras dažnai lankėsi svečiuose, todėl jie nemažai laiko leido kartu. Tačiau kartą, išėjęs pasivaikščioti (be draugijos), vyras pažvelgė į savo atspindį ežere ir pastebėjo, jog jo veidas panašėja į stebuklingąją būtybę. Norėdamas sustabdyti šį kitimą, žmogus sukūrė planą. Draugui atėjus į svečius pasiteiravo, ko goblinas labiausiai bijo. Pastarajam atsakius, kad jo didžiausia baimė – tai kraujas, senolis prisipažino bijantis pinigų, kas, akivaizdu, buvo melas. Sekančią dieną žmogus nudobė keletą gyvulių, o jų kraują išlaistė aplink savo trobelę. Dokkaebi, norėjęs aplankyti draugą, pamatė prieš akis raudonį bei išsigandęs pabėgo. Kitą dieną, norėdamas atkeršyti senoliui už šitokį poelgį, atsitempė daugybę maišų pinigų ir dingo žmogui iš akiračio. Dokkaebi patikėjo, kad senolis išties bijo pinigų, o šis, apgavęs padarą, tapo turtingiausiu to krašto gyventoju.
Japonijos tautosakoje galima rasti tengu (天狗) – mitines būtybes, kurių pavadinimas, nors ir verčiasi kaip „dangaus šunys“, tačiau jų išvaizda – visiškai kitokia. Didysis tengu, arba kitaip – daitengu, vaizduojamas kaip pusiau žmogus, raudonu veidu ir ilga nosimi. Kotengu (mažesnysis tengu), dar vadinamas „karasutengu“ („karasu“ lietuviškai – „varna“), atitinka savo pavadinimą – įvaizdžiu primena varną ir, palyginus su kotengu, turi mažiau panašumų į žmogų. Nors kinų mitologinis personažas-demonas „tiāngǒu“ ir yra japonų tengu prototipas, tačiau kiniška versija (originalas) išties atrodo labiau kaip šuo. Tiesa, jo ūsai primena ragus. Taigi, galiausiai tengu pakito taip, kad nežinant istorijos, vargu, ar pavyktų pastebėti sąsajas tarp šių sutvėrimų.
Tautosakoje tengu neretai laikomi budistų priešais, kurie apiplėšia šventyklas, apgaudinėja tikinčiuosius, rodydami netikrą Budos atvaizdą, o pagrobę vienuolius paklaidina juos vietovėse, iš kurių neįmanoma rasti kelio atgal. Nors gali susidaryti įspūdis, kad šie sutvėrimai – visiškas blogis, tačiau XVII a. tengu įvaizdį pradėta gerinti. Kai kuriuose pasakojimuose jie imti vaizduoti net kaip budistų pagalbininkai, kurie, vietoj to, kad keltų grėsmę pamaldiesiems ar degintų ir plėštų šventyklas, pradėjo jas saugoti ir net… laiminti！XVIII – XIX a. tengu įvardijami ir kaip tam tikrų miškų saugotojai. Šiais laikais „dangaus šunys“ vis dažniau pasirodo japonų filmuose, animė, komiksuose, kompiuteriniuose žaidimuose. Panašu, kad kadaise turėta „blogiukų“ reputacija tengu visiškai netrukdo tapti populiariais. O gal net priešingai – padeda?
Mitologija – išskirtinė tautosakos dalis. Nors kartais ji gali atrodyti kaip nereikšmingų pasakaičių rinkinys, tačiau susipažinus su skirtingų kultūrų mitais ar kitu kultūros paveldu, nejučia „įjungi“ vaizduotę skaitydamas ir savo krašto tautosaką. Argi neįspūdinga, kokiu kūrybiškumu ir vaizduote pasižymėjo žmonės, gyvenę prieš kelis šimtus (ir daugiau) metų?
Straipsnio autorė: @gday_light
Iliustracijos autorė: @joshephii