Filmų bei serialų žiūrėjimas neretam yra tapęs gana reikšminga gyvenimo dalimi. Net jei tai yra tik laisvalaikio praleidimo būdas, kino svarbos šis faktas nesumenkina – juk poilsis svarbus kiekvienam. Kita vertus, egzistuoja skirtingi filmų žiūrėjimo būdai. Vieni tiesiog norime atsipalaiduoti, kiti filmuose ieškome įkvėpimo kūrybai (o kartais randame jo ir pirmu paminėtu atveju). Dar vienas būdas – analizavimas – tinka kino kritikams,  nesvarbu, mėgėjams ar profesionalams. Jam ir skirkime šiek tiek dėmesio.

Kine, kaip ir kiekvienoje sferoje, norint apie ką nors argumentuotai diskutuoti, pirmiausia reikėtų apie tą sferą nusimanyti, tačiau tik vienos srities išmanymo nepakanka. Tarkime, šiuolaikiniam žmogui itin patinka dabartiniais laikais populiarūs filmai, o Netflix’o kuriamos laidos užima didžiąją dalį sąrašo filmų, kuriuos jis mielai rekomenduotų draugui. Tačiau ar pakanka žiūrėti vien naujausiai pasirodžiusias laidas tam, kad kritiškai vertintum kiną?

Tam, kad filmus būtų galima vertinti ne tik remiantis emocijomis ar simpatijomis/antipatijomis, patartina kaip įmanoma labiau plėsti savo akiratį. Vienas įdomesnių faktų yra tai, jog pradedančiajam kritikui patariama įsigilinti ne tik į savo, bet ir (mažiausiai) dar ir į kiną, kurį žiūrėjo praėjusios kartos atstovai (pvz., tėvai) – juk tai svarbu ne tik akiračio plėtimui, bet ir kontekstams, kurie svarbūs ir naujesniuose filmuose. Žinoma, jei, žvelgiant chronologiškai, pasiektumėte „Kasablanką“ (1942 m.) ar net nebylųjį kiną (kad ir Chaplin’o “City Lights“ (liet. „Miesto šviesos“, 1931 m.), suprastumėte, jog kinas per šitiek metų neįtikėtinai išsivystė tiek aktorių vaidybos, tiek technine prasme. Pavyzdžiui, specialieji efektai ,,Įsikūnijime“ gerokai skiriasi nuo ,,Žvaigždžių karų“. Tai, kiek per tokį trumpą laikotarpį kino industrija patobulėjo, kelia ne tik nuostabą, bet ir susižavėjimą. O juk viskas prasidėjo nuo idėjos ir kūrybiškumo…

Norint filmus ne tik žiūrėti, bet ir analizuoti, nuoširdžiai patariu atkreipti dėmesį ir į detales. Kartais jos suteikia visai kitokį ,,svorį“, rodos, eilinei scenai. O jei filmas/serialas žiūrimas keliskart, imi matyti dalykus, kurių iš pirmo karto nepavyko pastebėti. Net ir tokie dalykai kaip šėšėliai, krintantys nuo aktorių, atstumas nuo kameros iki veikėjų, fone grojanti muzika, spalvos ar tam tikri daiktai, matomi ekrane, turi savas prasmes, kurias pastebint ir suvokiant bus nebeįmanoma TIESIOG žiūrėti filmą, kadangi taip ir norėsis gilintis bei suprasti pateikiamas užuominas, kurios siužetui dažnai gali suteikti daug daugiau prasmės. Taigi nuolatinis akiračio plėtimas bei gilinimasis į detales gali padėti į kiną žiūrėti įvairiais kampais, racionaliau, žvelgti giliau, nei siekia filmo sukeltos emocijos.

Straipsnio autorė @gday_light
Iliustracijos autorė @_g.part