Lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės – yra unikalus lietuvių tradicinės kultūros fenomenas, atsiradęs gimininės ir gentinės visuomenės raidos laikotarpyje. Iki Lietuvos krikšto sutartinės paplito nedidelėje teritorijoje – Šiaurės Rytų Aukštaitijoje, tačiau jos buvo beveik nežinomos kitose Lietuvos etnografinėse srityse.
Šis ypatingas ir retas Lietuvos kultūrinis paveldas yra sinkretinio (šio žodžio reikšmė yra susijusi su skirtingų religinių elementų: teologijos, mitologijos, simbolizmo, susijungimu) meno rūšis, kurioje darniai susilieja muzika (vokalinė ir instrumentinė), poezija, choreografija bei vaidybos elementai (mimika ir gestai). Šias savarankiškai sąveikaujančių balsų giesmes daugiausiai gieda moterys, o instrumentinę kūrinio partiją atlieka vyrai, dažniausiai – skudučiais, kanklėmis, o šiek tiek rečiau – ragais, daudytėmis ir lumzdeliais. Instrumentai, kuriais dažniau yra pritariama giedojančioms moteris, būtent skudučiai ir kanklės, klausytojui asocijuoja trumpą asmeninį vaizdinį – pabėgimą nuo realybės ir apsilankymą ten, kur jaučiama jauki namų aura. Tuo tarpu likę paminėti instrumentai, ypač ragai, signalizuoja artėjančias vidines audras ir intensyvėjančią mistiką. Žavu matyti vyrus ir moteris čia, lygiavertiškai pasidalijančius atlikimo dalimis, – tai signalizuoja žinutę išsilaisvinti visuomenei iš dabartinių patriarchalinių gniaužtų bei, metaforiškai tariant, gerbti vienas kito balsą bei pasirinkimą, kokiu instrumentu norima groti. Tokia jau muzikos galia…
Žodis „giesmė“ lietuvių kalboje turi ne vieną reikšmę. Tai – ir paukščių giedojimas, ir bažnytinių kūrinių bei himno atlikimas. Taigi sutartinės vietoje dainų giesmėmis vadinamos ne be priežasties – būtent taip siekiama parodyti vienodą pagarbą visiems šiems reiškiniams. Juk ši unikali muzikos forma susijusi tiek su gamta, tiek su dvasiškumu bei tautiškumu. Tokiu būdu siekiama ir sutartines atskirti nuo dainų, kurios skiriasi savo tematika bei nebūtų tinkamos atlikti apeigose (darbo, kalendorinių švenčių, šeimos pagausėjimo ir kitų gyvenimo akimirkų dainos).
Sutartinės turi išskirtinių bruožų, kurių joks kitas muzikos žanras, vargu, ar turėtų… Tai – tarsi pasaka be galo besikartojantys disonansinių intervalų sąskambiai. Visuotinėje europinėje muzikoje mažosios sekundos intervalo (tai yra disonuojantis dvigarsis, kurio skambesys yra labai „aštrus“) skambesys buvo laikoma paradoksu. O tuo metu senovės Lietuvos dainininkams tokie sąskambiai laikytini neapsakomu grožiu. Pop kultūros valdomame pasaulyje mažosios sekundos intervalo skambesys yra bendrai engiamas. Vienintelėje (post)moderniojoje akademinėje ir džiazo muzikoje šis intervalas tarytum pakyla nuo visiško nuskendimo giliuosiuose muzikos vandenynuose. Grįžtant atgal, į praeitį, įdomus faktas yra tas, jog tik moterys, paveldėjusios dainavimo bei sutartinių atlikimo gabumų, galėjo dalyvauti siauro rato apeigose – dažniausiai šeimoje. Taigi, dainininkių atranka buvo griežta – mergaitė turėjo būti gimusi su labai specifišku balso tembru arba nuo mažumės turėjo praktikuotis su ilgametę patirtį sukaupusiomis dainininkėmis išlavinti balsą, kuris tiktų dainuoti tik sutartines bei suprasti sutartinių giedojimo principą. Priklausomai nuo dainininkių skaičiaus, sutartinės vadinamos dvejinėmis, trejinėmis ir keturinėmis, o jų atmainų suskaičiuota net apie 40. Dvejinės ir keturinės („Žvingia žirgas, dolija“) sutartinės yra panašios, kadangi kartu porose skamba dvi skirtingos melodijos ir tekstai, trejinės („Kadu buva, kadujo“) dainuojamos kanonu – paeiliui įstoja kiekviena dainininkė.
Sutartinių tekstuose gausu archajinių refrenų (pasikartojančių dainos arba eilėraščio dalių) ir garsažodinių priedainių, pavyzdžiui, lylia lyliute, ratil ratilėlis, dauno lylio čiūto, trap trapu lingo, trepu treputėla, jatuta jatutėla, lingo rito tatato, dobilio, uosilio, sodauto, kurių reikšmė nėra iki galo atrasta. Daugelis giedamųjų sutartinių yra palydimos nesudėtingu, saikingu šokių judesiu: vaikščiojimo ratu, pora priešais porą, susikabinus rankomis – paprastai arba žvaigždute, kartas nuo karto į ritmą primušant koją. Ritmo primušimas koja parodo stipresnį sutartinių sinkopinį (muzikiniame kūrinyje ritmo kirčio nesutapimas su metro kirčiu) besikartojantį ritmą.
Sutartinės pradėtos užrašinėti XVI amžiuje. Motiejus Strijovskis, lenkų kilmės istorikas, rašytojas ir poetas, išleido knygą apie LDK istoriją pavadinimu „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ (1582), kurioje buvo surastos dviejų sutartinių nuotrupos. Konkrečiai apie sutartines aprašė Adolfas Sabaliauskas (žymusis jo slapyvardis – Žalia Rūta), tautosakininkas ir poetas, knygoje „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ 1916 metais. Po šių dviejų išleistų leidinių Lietuvos istorikai, poetai, rašytojai bei tautosakininkai susidomėjo tirti sutartines dar nuodugniau. Rezultatas buvo sėkmingas: jas klasifikavo, atskleidė jų muzikos, poetikos ir choreografijos dėsningumus, sintaksinį ryšį, žanrus ir tematiką, argumentavo seną kilmę, arealą, esmingai praplėtė giedojimo būdų aprašymą. Aprašytą istoriją apie sutartines įvairių kultūros atstovų paprastiems žmonėms jau buvo įmanoma pasiekti ir perskaityti, taip susipažįstant su senosios Lietuvos unikalumu.
XX a. viduryje sutartinių grupinio giedojimo tradicija kaimuose nutrūko, tačiau septintajame dešimtmetyje jos buvo prikeltos naujam gyvenimui ir pradėtos atlikti iki šių dienų. Tai – lyg skrydis į ateitį. Sutartinių principas yra mėgiamas šiuolaikinių lietuvių kompozitorių, todėl jas įmanoma išgirsti ne tik folkloro festivaliuose, tačiau ir moderniuose muzikos koncertuose. Sutartinių atlikimas ir jų skambesio elementų naudojimas tik įrodo, kad istorija iki šiol yra puoselėjama bei niekas nėra muzikoje prarasta…
Dėl globalizacijos poveikio, vienodinimo politikos bei nepakankamo nematerialaus kultūros paveldo svarbos įvertinimo nemažai sutartinių formų nyksta. Siekdama sustabdyti šį procesą, 2003 m. spalio mėn. UNESCO priėmė Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Kas dvejus metus Konvencijos šalys narės renkasi į Generalinę asamblėją, kurios metu svarstomi įvairūs nematerialaus kultūros paveldo politikos bei tarptautinės paramos klausimai. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2004 m. gruodžio 8 d. ir įsipareigojo saugoti savo paveldą – kaip svarbų tautos, bendruomenės ir asmens dėmenį. Sutartinių gimimo intencija buvo pasėta bendruomenei sutarti, išlikti vieningai bei nesipykti. Prikeltos naujam gyvenimui, jos iki šiol turi didelę reikšmę mūsų, lietuvių, istorinėms bei kultūrinėms tradicijoms.
Tekstas: Diana K.
Iliustracija: @joshephii