Menas – itin daug sričių aprėpianti saviišraiškos forma, gyvuojanti beveik nuo pat žmonijos atsiradimo. Nors laikui bėgant iš techninės perspektyvos menas nemažai patobulėjo, tačiau tiek tradiciniame mene, tiek vėliau atsiradusiame kine tam tikri dalykai išliko nelabai pasikeitę. Vienas jų, apie kurį ir noriu pakalbėti – tai požiūris į moteris. Žvelgiant iš istorinės pusės, moterys labai ilgą laiką neturėjo teisės būti pilnavertėmis valstybės pilietėmis, bet tikriausiai nėra laikotarpio, kuriame nebūtų, pvz., paveikslų su moters atvaizdu. Viena vertus, moteris buvo diskriminuojama, antra vertus – kone garbinama, ar ne? Na, jei viskas būtų taip paprasta, tuomet nebūtų jokios prasmės rašyti šia tema apskritai. Nuo labai senų laikų moters funkcija – būti patogiu įrankiu vyrams. Ir ne, spalvų čia niekas spalvų nesutirština. Taip, esama atvejų, kuomet buvimas moterimi prilygsta tarsi privilegijai, tačiau tuo pačiu tai – ir stereotipų pinklės. Pavyzdžiui, tokios etiketės kaip „dailiosios lyties atstovė“, „vaikų gimdytoja bei augintoja“, tam tikros „(ne)moteriško“ elgesio normos – visi išvardyti dalykai persipina tiek mene, tiek tikrame gyvenime, kurdami moterims rėmus, net jeigu jie ir pridengti pagarba bei žavesiu. Taigi kviečiame kartu apžvelgti šią itin reikšmingą kūrybos ir kultūros dalį – moters įvaizdį pop kultūroje.
Ar esate atkreipę dėmesį, kaip moterys pateikiamos kine? Pavyzdžiui, į akimirkas, kai aktorės vaizduojamos kaip objektas, o kameros koncentruojasi į atskiras moters kūno dalis (pvz., krūtinę, kojas ar sėdimąją), neretai ignoruojant veidą. Kita vertus, kai kameros rodo moters veidą, dažniausiai jis būna idealizuojamas, atitinka standartinio „tobulos“ išvaizdos standartus. Visa tai vadinama “male gaze“ (liet., „vyro žvilgsniu“). Ir taip, panašiai būna ir su veikėjais, kurių vaidmenis atlieka vyrai. Deja, šiuo atveju vyrai dažniausiai pateikiami kone kaip dievai, o moterys – kaip daiktas, turintis konkrečią funkciją. Įdomu tai, kad net ir „šaunios“ merginos įvaizdis filmuose labai glaudžiai susijęs su stereotipiniais vyrų pomėgiais – mašinomis, „tobulu“ kūnu, aistra sportui, nesveikam maistui ar alkoholiui. Tai leidžia daryti prielaidą, kad merginos negali būti gerbiamos, laikomos lygiavertėmis vyriškosios lyties atstovams, jeigu neatitinka šitokio įvaizdžio standartų.
O kaipgi tie atvejai, kai moteris filmuose vaizduojama tik kaip išvaizdi, tačiau ne itin protinga asmenybė? Nejaugi tai reiškia, kad realybėje būna tik viena arba tik kita? Vargu. Toks stereotipinis veikėjų vaizdavimas – itin klaidingas. Liūdniausia tai, kad tokie ir panašūs tiek seksistiniai, tiek kitokio tipo stereotipai, matomi televizijoje, muzikos vaizdo įrašuose ir pan., sėkmingai formuoja žmonių požiūrį į tam tikrus dalykus.
Kitas pavyzdys, kuris ypatingai akivaizdus animė serialuose – „Lolicon“ reiškinys. Loli – tai mergina, kurios pagrindinis bruožas – jaunai atrodanti (9-14 metų), kawaii stiliaus lėliška išvaizda. Japonijoje gausu serialų, su šiomis veikėjomis ir, nors nemažai tokio tipo animė yra erotinio žanro, jie gan laisvai pasiekiami bet kuriam norinčiam. Panašu, jog tai reiškia ir tai, jog pornografija laikoma beveik norma. Liūdniausia tai, jog ne tik šiuo atveju, bet ir kitais šitoks seksualizavimas sudaro įspūdį, kad moters kūnas – tai daiktas, o vyrai gali juo laisvai naudotis. Bet taip nėra.
Populiarioji kultūra dažnai klaidina žmones. Ne tik kalbant apie moteris. Tai liečia ir vyrus, tam tikras etnines grupes, skirtingų rasių žmones. Nors kartais medijose pateikiami juokeliai ar epizodai gali atrodyti itin nekalti, bet realybė kiek kitokia. Stereotipai ar kitoks specifinis pateikimas viešojoje erdvėje neretai sudaiktina, nuasmenina žmones. Manau, jog tai savaip kenkia didžiajai visuomenės daliai. Taigi kritinis mąstymas – itin svarbi priemonė galinti padėti nepasiklysti pop kultūros labirintuose.
Tekstas: @gday_light
Iliustracija: @joshephi